Labas vakaras, Rašau naudodamasis savo žmonos registracijos vardu, nes iki šiol nebuvau prisiregistravęs savuoju. Esu blogai nuskambėjęs „šaulys“. Pakankamai aktyviai dalyvavau su savo šeima bendruomenės rengiamuose projektuose. Esu šios bendruomenės narys ir taip pat prašyčiau prieš smerkiant mano veiksmus išklausyti mano poziciją. Aš labai atsiprašau ir užjaučiu šeimininkus, kurių augintiniai galėjo nukentėti dėl mano veiksmų. Norėčiau pakomentuoti, paaiškinant savo elgesį. Skirgiškių kaime gyvenu virš 7 metų. Tiek pat čia auginu kalytę Guvi. Iki tol esu auginęs ne vieną šunį, todėl suprantu kaip auginti šiuos gyvūnus. Iš mano augintų šunų vienas buvo kastruotas ir gerai žinau, kad toks šuo gerokai skiriasi nuo nekastruoto blogąja prasme. Nesu specialistas, nežinau kaip tai gali paveikti kalytę, bet ir neturiu jokio noro eksperimentuoti su savąja. Kai atsikėliau čia, į mano kiemą pas kalytę pradėjo dažnai ateidinėti svetimi šunys. Norėdamas to išvengti pasistačiau tvorą. Tai nepadėjo, o problemų tik padaugėjo - tekdavo užkasinėti griovius po tvora. Jūs teigiate, kad turėčiau sterilizuoti savo kalytę? Bet juk ne mano šuo pas jus į kiemą ateina (!) Gal žiauriai nuskambės, bet... kodėl jums nepadarius to paties savo šunims?? Į mano kiemą ateina svetimi šunys ir, deja, ne visi jie yra tokie maži ir draugiškai nusiteikę. Taip, dažniausiai išėjus į kiemą patinai pabėga patys. Kartais pavyksta išvaryti garsiau surikus, bet ką daryti su agresyviu šunimi, kuriam hormonai neleidžia išeiti taikiai? Ne kartą yra tekę išeiti į kiemą, kai mano mažamečiai vaikai mane pakviečia dėl svetimo šuns, kuris ant jų loja kieme, ar išgirstu, kaip kieme pririšta kalytė susipjauna su atklydėliu. Praeitą pavasarį savo kieme ryte radome didelį baltą šunį, kuris buvo stipriai susižeidęs. Per forumą paskelbėm šeimininko paiešką, o dėka RAMUNĖS aktyvaus indėlio šeimininkas buvo greitai surastas. Nesu aš koks šunų baubas. Jei kieme pamatau žinomą šunį, jį išveju iš kiemo, o kartais, jei išeina pagauti, nuvedu šeimininkams. Kaimynai neleis sumeluoti. Visiems žinomas dičkis baltas Brendis taip pat buvo atėjęs. Gerai, kad pavyko sėkmingai nuvilioti šunį į šoną ir susodinti į mašiną verkiančius išsigandusius vaikus (jie tuomet buvo dar visai maži), mat manėm, kad šuo geraširdis... Vėliau girdėjom kalbas, kad Brendis neprognozuojamas ir mes labai rizikavom tai darydami. Rašėte, kad kaimynas skundėsi policijai dėl mano veiksmų. Tas kaimynas, kuris skundėsi, gyvena per kelis namus nuo manęs - per TV 3 kalbėjęs p. Mykolas. Manau, kad pasidomėję Vilniaus raj. policijoje gautumėte informacijos apie tą įvykį. Trumpai galėčiau išdėstyti. Kas gyvena mūsų gatvėje žino, kad p. Mykolo šunys labai sargūs ir stipriai loja jei bandai praeiti gatve. Tai netrukdo, reikia tik greičiau praeiti. Tą vakarą, kai aš ėjau gatve šalia jo kiemo, pro plyšį tvoroje iš kiemo išbėgo du šunys. Mažesnis treptelėjus koja pasitraukė, didesnis, deja, ne - puolė man į kojas. Nuspyriau. Jam apsisukus ir puolus antrąsyk, panaudojau savigynai turimą ginklą. Nenorėdamas jo nušauti, sužeidžiau. Iš kart nuėjau pas kaimyną pranešti apie įvykį. P. Mykolas nieko nepasakęs užtrenkė duris. Po kažkiek laiko sužinojau kad jo žmona parašė skundą policijai. Buvo tyrimas. Jei būtų nusižengta ginklo panaudojimo savigynai taisyklėms, policija tikrai būtų konfiskavus ginklą. Įspėjimo nebuvo (TV3 arba kaimyno fantazijos). Paskui vaikai pasakojo, kad ta kaimynė jiems grasino užpjudyti šunimis (tikri kaimynai). Sakote, kad nieko nedarau su atklydusiais šunimis, tik juos šaudau. Jei pasidomėtumėte toje pačioje policijoj, sužinotumėte apie įvykį praeitą vasarą. Galiu trumpai papasakoti. Mano 6 metų dukra atėjo verkdama namo, skundėsi, kad negali praeiti gatve pas draugus (savo vaikams mes uždraudėm vaikščioti artimiausiu keliu per kaimynų daržą), nes kelią pastojo rudas šuniukas, kuris ant jos loja ir neleidžia praeiti. Nuėjau pažiūrėti kas ten vyksta. Pasirodo iš p. Mykolo kiemo pro atidarytus vartelius išbėgęs vienas iš jo augintinių, kurį anksčiau kelis kartus jau esu pagavęs savo kieme ir gražinęs šeimininkui į rankas. Nuėjau pareikalauti, kad šuo neišeitų iš kiemo. P. Mykolo žmona pareiškė, kad nė neketina to daryti, o jei nepatinka, galiu jį nušauti. Man pagrasinus, kad pranešiu policijai, išvadino banditu ir nuėjo namo. Atvykus pareigūnams šuniukas vis dar bėgiojo palaidas, moteris pareigūnams tuomet pareiškė, kad tai ne jų šuo (!!), jie jį tik „kartais“ pašeria, nors iš tikrųjų jų kieme jis gyvena daugiau negu metus. Tigre, rašėte kad kankinu savo kalytę neleisdamas jai susilaukti palikuonių. Šuniukų ji atsiveda dažniau nei norėčiau. Gerai, kad Guvė grynaveislė ir jos šuniukus lengvai padovanojame žmonėms, beje ir kai kuriems kaimynams. Gal tai panašu į konfliktą su vienu kaimynu, bet kiekvienas pažiūrėkime į save. Ar galima paleisti didelį šunį palakstyti vakare vieną? Net mūsų kaimynai savo mažąjį juodą šuniuką vedžioja su pavadėliu kasdien, ir kuris nė karto nerodė agresijos užkluptas „svečiuose“ pas mūsų Guvę. Kur teisybė? Ar kaltas aš vienas? Pripažįstu, kad mano metodas spręsti problemą neteisingas. Skausmingas. Ar pakeis ką nors voljeras? Guvė turi stogą. Kalaitė vis tiek trauks šunis į kiemą. Skirtumas tas, kad nebus šuniukų. Ateityje problemą dėl palaidų šunų spręsiu ne tokiais drastiškais metodais. Prašau ir jūsų, nepaleidinėkite šunų be priežiūros. Ypač didelių.
Su pagarba, Gintaras
_________________ The future belongs to those who believes in the beauty of their dreams /E.Roosvelt/
|